Jeigu tai skamba pažįstamai, tu čia ne atsitiktinai
Gal svoris beveik nepasikeitęs. Gal priaugai vos kelis kilogramus, gal šiek tiek daugiau. Tokių kaip tu — pilna, ir niekas dėl to nekelia triukšmo.
Tu ir negalvoji, kad čia yra kažkas rimto. Normalu po keturiasdešimties. Visiems taip.
Ir tas pokytis atsirado ne per naktį. Per pusmetį užaugo vienas kilogramas, paskui dar vienas. Arba visai neaugo — tiesiog kūnas lėtai keitė formą.
Kelnės spaudžia per pilvą, o svarstyklės rodo beveik tą patį, ką ir pernai.
Ir tas pilvas — jis auga greičiau, nei svoris. Kartais auga net tada, kai svoris visai nejuda.
Po vakarienės sunkumas, kartais pučia pilvą, nors valgei taip pat kaip visada.
Po pietų atslenka mieguistumas, toks, kurio nenuima nei kava, nei oras už lango.
Bet nieko neskauda, ir būtent todėl atrodo, kad laiko dar yra.
Gal kartą jau buvai pas gydytoją. Jis pažiūrėjo į tyrimų atsakymą ir pasakė:
„Truputį pakilę. Stebėkim." Arba: „Numeskite svorio." O gal net to nepasakė, nes svoris juk normalus.
Ir tuo viskas baigėsi. Be paaiškinimo, kiek tai rimta, be sekos, ką daryti pirma, ką paskui.
Vėliau kažkur išgirdai reklamą apie suriebėjusias kepenis. Pagalvojai: čia ne apie mane, aš juk beveik nevartoju alkoholio. Arba: čia tikriausiai apie tuos, kurie turi didelį antsvorį, ne apie mane. O jei ir apie mane — matyt, nieko rimto, nes kitaip gydytojas būtų pasakęs.
Ir taip tas klausimas liko kaboti. Ne užmirštas, bet ir neatsakytas.
O tau reikėjo tik vieno atsakymo: ar čia verta sunerimti, ir ką man daryti toliau.
O jeigu problema ne tik tai, kiek priaugai — ar kad iš viso nepriaugai — bet tai, kur kūnas tą perteklių sukrovė?