Greičiausiai ne dėl smalsumo.
O dėl to, kad nerimas nesiliauja.
Ryte pabundi jau įsitempęs, dar nieko neįvykus. Dieną funkcionuoji – darbas, vaikai, pareigos, viskas juda. Iš šalies atrodo, kad tvarkaisi. O vakare, kai pagaliau tylu, prasideda minčių ratas. Mintis veja mintį, kiekviena už praėjusią tamsesnė, ir jokia logika jų nesustabdo.
Ir tu žinai, kad pavojaus nėra. Tu tai supranti. Gali sau tai paaiškinti nuosekliai, argumentuotai, protingai.
Kūnas vis tiek reaguoja.
Spaudimas krūtinėje. Gumulas gerklėje. Oro tarsi nepakanka. Širdis, kuri ima daužytis be jokios priežasties. Kartais rankos dreba, kartais svaigsta galva, kartais visą kūną užlieja karštis dar nespėjus suprasti, kas atsitiko.
Kai kuriems tai peraugo į paniką. Vieną kartą kūnas sureagavo taip stipriai, kad atrodė, jog kažkas rimtai vyksta, gal net baigiasi. Ir nuo tada atsirado antra baimė, sunkesnė už pirmąją: baimė, kad tai pasikartos. Todėl pradedi vengti vietų, situacijų, žmonių. Ir gyvenimas po truputį siaurėja.
Ir tada ateina mintis, kurios daugelis nedrįsta pasakyti garsiai: gal su manimi kažkas rimtai negerai? O paskui antra, dar sunkesnė: gal aš toks liksiu visam gyvenimui?
Gėda apie tai kalbėti. Atrodo, kiti gi kažkaip susitvarko. Todėl tyli. Bandai susitvarkyti pats.
Tu jau bandei nusiraminti kvėpavimu, pasivaikščiojimais, magniu, pokalbiais, straipsniais, kurių perskaitei dešimtis. Gal ir specialisto konsultacijomis.
Kažkas padėjo. Trumpam.
Paskui nerimas sugrįžo. Toks pat, kaip buvęs.
Ir būtent po to daugelis pirmą kartą pagalvoja apie hipnozę. Ne todėl, kad tiki stebuklais. O todėl, kad viskas, kas kalba su protu, jau išbandyta ir to nepakako.